Ukrainos viduje persikėlusių asmenų ir karo pabėgėlių Europoje problema: bendrumai ir skirtumai

Ukrainos viduje perkeltų asmenų problema skaudžiai iškilo prasidėjus karo veiksmams Rytų Ukrainoje.  Susidariusi situacija turi nemažai bendrų bruožų su bendromis karo pabėgėlių problemomis Europoje, tačiau yra ir daug skirtumų.  Spalio 30 d. įvykusi  Viešoji diskusija – seminaras „Ukrainos viduje perkelti asmenys – nuo pilnos integracijos iki stigmatizacijos“ buvo skirta vidinių persikėlėlių problemoms Ukrainoje bei priverstinės migracijos ES tendencijų aptarimui pabrėžiant žiniasklaidos atsakomybę už visuomenėje vykstančius procesus.

„Viešos diskusijos pravedimas šia tema – tai dabartinių realijų poreikis. Šiandien tiek Ukraina tiek ir Europa gavo stiprų iššūkį - milijonai žmonių iš Krymo iš Rytų Ukrainos, o dabar ir iš Artimųjų Rytų tapo priverstiniais migrantais ir ieško prieglobsčio. Ukrainoje vienas pirmųjų miestų, priėmęs vidinius persikėlėlius buvo Lvovas, į kurį pradžioje atvyko virš 2 tūkstančių pabėgėlių iš Krymo, o vėliau virš 10 tūkstančių persikėlėlių iš Rytų Ukrainos. Lietuva priglaudė pabėgėlius iš Sirijos. Susiklosčiusi situacija parodė, kad vietos bendruomenės Ukrainoje visiškai nebuvo pasiruošusios priimti ir integruoti į save tokio didelio kiekio priverstinių persikėlėlių, todėl visuomenėje jaučiama socialinė įtampa, kas verčia imtis priemonių prieš atsiradusius persikėlėlių stigmatizacijos ir atskirties procesus“, – papasakojo apie diskusijos – seminaro organizavimo priežastis VšĮ „Rytų Europos bendradarbiavimas“ direktorė Beatričė Beliavciv.

Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Nepaprastasis ir Įgaliotasis Ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis. „Tai labai svarbi tema Ukrainoje, mes dažnai pamirštame, kad Europoje egzistuoja ne tik dabartinė migrantų krizė, bet ir šalis, susidūrusi su dideliu iššūkiu. Ukrainos viduje persikėlė daugiau   1,5 mln. asmenų. Tai išties labai didelė problema ir mes manome, kad tarptautinė parama tam nėra pakankama. Lietuvos Respublika savo ruožtu per pastaruosius du metus suteikė paramos vidiniams Ukrainos persikėlėliams daugiau nei už 100 tūkstančių eurų. Stengiamės dirbti ir toliau ta linkme bei svarstome kitus paramos projektus, skirtus Rytų Ukrainos regionams ir vidaus persikėlėliams. Aš lankiausi Luhansko apskrityje ir žinau kokios kompleksinės problemos egzistuoja regiono infrastuktūroje, humanitarinėje sferoje, taip pat ir ekonomikose bei politikoje. Atskira problema – persikėlėlių  teisė dalyvauti rinkimuose, apie kurią būtina kalbėti“,  – pažymėjo Ambasadorius Marius Janukonis.

Viešosios diskusijos- seminaro apimtyje migrantų problemą Rytų Europoje pristatė istorikas, LR Seimo narys Arvydas Anušauskas. Jis papasakojo, kad pirmą kartą Europa susidūrė su pabėgėliais dar prieš 100 metų po 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje. Tuo metu migrantų kiekis įvairiais duomenimis buvo nuo  1,5 iki 3 mln. Vėliau sekė antroji migracijos banga po Antrojo pasaulinio karo – „Lietuva tuomet prarado trečdalį savo gyventojų. Jei lyginti su Ukraina, santykis prilygsta Holodomorui. Mums tai buvo esminiai praradimai ir Lietuva savo gyventojų kiekį sugebėjo atnaujinti tik po 30 metų. Ši problema aktuali ir dabar, tačiau ji susieta su migracija ES viduje“, – papasakojo Arvydas Anušauskas.

Šiandien Lietuva pati priima pabėgėlius, taip pat ir iš Ukrainos. Nuo karo veiksmų Ukrainoje pradžios į Lietuvą sugrįžo apie 150 etninių lietuvių, atvyksta ir ukrainiečiai. „Mes esame aktyvūs Ukrainoje ne tik remdamiesi politiniais motyvais. Mes žinome kaip yra būti pabėgėliais ar tremtiniais. Iki šiol Lietuvoje virš 100 tūkst. asmenų gauna pensijas, kadangi jie buvo ištemti ar deportuoti. Per 20 metų jie gavo iš valstybės biudžeto 600 mln. eurų. Mes vedame apskaitą, nes lietuviai buvo priversti emigruoti dėl kitos valstybės vykdomos politikos. Kadangi Rusija perėmė visas Sovietų Sąjungos teises, mes skaičiuojame savo nuostolius ir išlaidas ir teigiame, kad visada esame  pasirengę pateikti Rusijai šias sąskaitas. Todėl Ukrainai taip pat svarbu žinoti ne tik priverstinių persikėlėlių skaičių, bet ir kiek kainuoja ši problema, ir sąskaita privalo būti pateikta“, - pabrėžė Arvydas Anušauskas.

Ukrainos viduje persikėlusių asmenų integracija naujoje aplinkoje tapo svarbiu praktiniu darbu su vietos bendruomenėmis ir su pačiais persikėlėliais. Mentaliniai didelės Ukrainos teritorijos gyventojų skirtumai, sunkus psichologinis nukentėjusių nuo karo veiksmų persikėlėlių stovis, kurie prarado savo namus ir  artimuosius, socialiniai nesklandumai, ekonominė krizė šalyje tapo nesutarimų bei konfliktų pagrindu, o tai sukėlė stigmatizacijos procesą. Įvairūs mitai apie persikėlėlius iš Krymo ir Rytų Ukrainos regionų sukūrė neigiamus stereotipus, kuriuos ilgainiui įtvirtino žiniasklaida, blogeriai ir socialiniai tinklai. Bendros negatyvios bendruomenių nuostatos ir veiksmingų valdžios mechanizmų adaptacijos palengvinimui nebuvimas  trukdo  persikėlėliams  integruotis į vietos bendruomenes. Susiklosčiusiomis sąlygomis būtent sėkminga  asimiliacija į vietos bendruomenes yra vienas iš sėkmingų būdų įveikti socialinę įtampą.

Tačiau persikėlusiai į Lvovą Krymo totorių bendruomenei asimiliacijos procesas nėra priimtinas. Jų problematiką apibrėžė Krymo pilietinės visuomenės instituto  pirmininkas, pilietinės Krymo blokados koordinatorius Rustemas Abliatif: „Aš noriu išlikti kaip kirimli tautos atstovas, aš nenoriu tapatintis su Lvovo, Ternopolio ar Užkarpatės gyventojais. Tai ir yra tai kas labiausiai jaudina mūsų žemiečius, kurių esama problema – tautinės tapatybės išsaugojimas: kultūrinės, religinės ir kalbinės. Mes nenorime išnykti kaip tauta. Mes norime sugrįžti į Krymą, todėl dabar  stovime ir blokuojame pasienį su Krymu ir  tokiu būdu kovojame su okupantais. Lvove atsiranda disonansinis reiškinys, nes mes bendraujam su paprastais žmonėmis, kurie mūsų laukė ir priglaudė ir tuo pačiu - su vietos valdžia, kuri nesuteikė  jokios pagalbos ir skelbia, kad mes visi - ir vietiniai gyventojai ir persikėlėliai - esame vienodose sąlygose, bet taip nėra.“

„Maidanas ir karo veiksmai Ukrainos Rytuose  pagreitino naujos politinės visuomenės – naujos ukrainiečių politinės nacijos formavimąsi šalyje. Ir tai pagrindinis pastarųjų poros metų pasiekimas. Be to atkrito daug  sienų, kuriomis nesąžiningi politikai dirbtinai dalijo ukrainiečių tautą – išnyko kalbiniai, religiniai, etniniai padalijimai. Išnyko tarpregioninės nuostatos, bet ne visos. Atsižvelgiant į tai, kad savo namus buvo priversi palikti 1,5 mln. Donecko regiono gyventojų, tai šalyje sukėlė problemą, bet ir davė šansą.  Atsirado šansas kitiems regionams, nes į juos atvyko labiausiai mobilūs ir aktyvūs piliečiai, kas visada gerai. Tačiau atsirado problema dėl jų galimybių pritapti naujomis sąlygomis, kas negalėjo nesukelti tam tikros trinties regionuose, juolab, kad persikėlėliai yra labai jautrūs bet kokioms stigmatizacijos apraiškoms. Tačiau, jei pažvelgti į problemą globaliai, tai net pats gyventojų dalies persikėlimo iš  perpildyto Donecko regiono procesas jau yra  pozityvus reiškinys“, - apibendrino Nepriklausomo kultūrologinio žurnalo „Ї" vyriausiasis redaktorius Tarasas Vozniak.

Renginyje taip pat pasisakė ekspertai: Donecko visuomeninės organizacijos „Aljans“ prezidentė Svitlana Zakrevska, sociologijos mokslų kandidatė, docentė Katerina Nastojaščaja, žurnalistai ir visuomenės aktyvistai Veronika Myronova, Natalija Kazionnova, Stanislav Fedorčiuk.

Organizatoriai: Nepriklausomo kultūrologinio žurnalo „Ї", Viešoji Įstaiga „Rytų Europos bendradarbiavimas“. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.