1863-1864 m. sukilimo lietuviški pėdsakai Lvove

Šiandien Lvove išlikę bene daugiausia Ukrainoje istorinių vertybių, susietų su 1863 m. Sausio Sukilimu. Muziejų ir archyvų fonduose saugoma vertinga Lietuvos akademinei bendruomenei medžiaga. Tai liudija ir VšĮ  „Rytų Europos bendradarbiavimas“ 2015 m. įgyvendinto projekto rezultatai.

„1863-1864 m. sukilimo lietuviški pėdsakai Lvove. Istorinės ir kultūrinės atminties dimensijos“ projekte buvo atlikti istoriniai tyrimai Lvove. Nežiūrint į tai, kad šiose teritorijose, tuomet priklausiusiose Austro-Vengrijai, sukilimo kovų  nevyko, istorinių vertybių, susijusių su sukilimu, Lvove išliko daugiau nei Lietuvoje. Tai sietina su ta aplinkybe, kad po sukilimo pralaimėjimo carinėje Rusijoje žmonės buvo persekiojami už bet kokių, susietų su 1863-1864 m. įvykiais daiktų saugojimu. Pavyzdžiui, vien tik už Artūro Grotgerio litografijos saugojimą grėsė išsiuntimas į Sibirą. Tuo tarpu teritorijose, į kurias sukilėliai persikėlė, išliko daug vertybių, bylojančių apie 1863 m. kovą už laisvę prieš Rusijos imperiją. Viena iš svarbiausių sukilėlių persikėlimo vietų buvo Lvovas, todėl būtent čia ir įgyvendinome projekto veiklas, - pabrėžė projekto vadovė, VšĮ „Rytų Europos bendradarbiavimas“ direktorė Beatričė Beliavciv.

Lvovo istorijos muziejuje saugoma didžiausia Ukrainoje originalių muziejinių vertybių kolekcija, susietų su 1863 m. sukilimu. Atlikto tyrimo rezultate buvo atrinkti eksponatai, turintys svarbą Lietuvos istorinei atminčiai ir pristatyti bendroje parodoje, surengtoje su Šiaulių „Aušros“ muziejumi „1863 m. sukilimas už laisvę: trys tautos, viena istorija, bendra atmintis“.

„Paroda – tai prezentacinė projekto dalis, tačiau tyrimas apėmė daug platesnį istorinės atminties lauką. Mes radome vertingos medžiagos apie sukilėlius lietuvius, po sukilimo numalšinimo persikėlusius į Lvovą, kurie vykdė aktyvią veiklą sukilimo veteranų draugijoje. Po mirties jie buvo palaidoti Lyčiakovo kapinėse, kaip antai Vitebsko žemės vėliavininkas Simonas Vizūnas Šidlauskas ir Birštono mineralinių vandenų kurorto įkūrėjo sūnus Adomas Dominykas Bartaševičius. Bartaševičiaus veikla Lvove neapsiribojo sukilimo veteranų draugija. Jis buvo knygynų savininku, žinomu leidėju, išleidusiu populiarią knygų seriją, vadinamą „Biblioteka „Skruzdėlės“. Jo dėka pirmą kartą lenkų kalba buvo išleisti Darvino darbai“ , - pasakojo Beatričė Beliavciv.

Projektas buvo vykdomas glaudžiai bendradarbiaujant Lietuvos ir Ukrainos tyrėjams. Ukrainiečių kraštotyrininkas tyrėjas Marijanas Sarabaj papasakojo apie  mažai žinomą sukilėlių nekropolį savo gimtojo Nemyrovo miestelio kapinėse Lvovo apskrityje: „1863 m. gegužę sukilėlių būrys pasitraukė iš Voluinės ir , perėjės Austro- Vengrijos sieną, sustojo Nemyrove. Šis atsitraukimas davė jiems galimybę pailsėti ir suteikti pagalbą sužeistiesiems. Sukilėlius persekiojantys Carinės Rusijos reguliariosios armijos daliniai sustojo ties valstybine siena, laukdami Vienos leidimo ją kirsti. Viena išdavė leidimą, kazokų būriai perėjo sieną ir apsupo Nemyrovą. Įvyko paskutinė kova. Nėra žinoma kokio dydžio buvo sukilėlių būrys ir kiek jų liko gyvi. Žuvusius sukilėlius buvo leista palaidoti miestelio kapinėse. Taip ir atsirado Nemyrove sukilėlių nekropolis“, - papasakojo Marijanas Sarabaj.

Iš Lietuvos pusės tyrimą atliko Šiaulių Universiteto profesorius, istorijos mokslų daktaras Simonas Strelcovas. Jis pabrėžė, kad istorijos bėgyje Lvovas buvo įvairių  valstybių sudėtyje, „o tai darė ir iki šiol daro Lvovui labai didžiulę įtaką. Faktiškai tam tikra prasme būtų galima kalbėti apie istorinės atminties “sluoksnius”, kurie apaugę naujais ir tik nuosekliai krapštant galima aptikti tai, kas neretai gali maloniai nustebinti.“  

Taip pat profesorius pabrėžė istorinės medžiagos, esančios Lvove, didelę reikšmę Lietuvai: „Ar galima suistorinti Lvove esantį galimai lietuvišką kontekstą? Vienareikšmiai – taip. Tačiau tam reikia sutelkto darbo. Tiek akademinės bendruomenės, kuri atliktų būtinus tyrimus, tiek ir valstybės (Lietuvos Respublikos) oficialios pozicijos, kuri nurodytų būsimų darbų gaires ir formuotų lietuvišką istorinės atminties politiką Lvove.“

Projektą rėmė Lietuvos Kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija.